Bitonomija. Įvadas į pirmą milijoną internetu

„Ne viskas kas parašyta internete yra tiesa” – Abraomas Linkolnas

XIX a. pabaigos Niujorkas. Kas dešimtmetį padvigubėjantis neregėtos architektūros, neišsemiamų galimybių pilnas, choleros, maliarijos ir geltonosios karštinės purtomas, laukinę kapitalizmo stadiją išgyvenantis pasaulio inovacijų centras.

Nieko keista, kad jis kaloringesniu kąsniu vilioja Senąjį pasaulį, o įvairaus plauko ateities pranašautojus ir miesto tarybos narius verčia kiloti antakius ir pečius – ką, po galais, daryti su miestu, kuris, regis, plyš per siūles, jei dar bent vienas klajūnas iškels koją iš denio Eliso saloje! Jei tokia augimo sparta išsilaikys ir, neduokdie, dar didės, po šimtmečio vien miestiečiams kasdien vežioti reikės…net šešių milijonų arklių.

Ar ši istorija tikra? Nežinau, aptikau ją viename tinklaraštyje. Siurbti informaciją iš interneto – kaip nuolat gerti vandenį iš šulinio: neigiamos įtakos sveikatai iškart gal ir nepadarys, bet tikimybė, kad dėl nitratų gyvenimas bent metais sutrumpės, yra.

Sveikas atvykęs į dvidešimt pirmąjį, nepatikrintos informacijos, amžių!

Ne, rimtai, labas! Aš vardu Benediktas Gylys, parašiau šią knygą apie virtualaus verslo dėsnius.

KODĖL TAU TAI TURĖTŲ BŪTI ĮDOMU?

Manau, jau yra įdomu, jeigu laikai šią knygą rankose, tačiau leisk, dar pamotyvuosiu.

1. Per artimiausią dešimtmetį interneto vartotojų padaugės nuo 2 iki 5 milijardų. Per tą patį dešimtmetį dirbti, pinigų uždirbti ir juos leisti pradės karta, kuri augo kone apsiašarodama kaskart, kai kildavo reali grėsmė dieną praleisti nepasinėrus į virtualybę – pavyzdžiui, vaikštinėjant po nuobodžią gamtą. Ši karta nemėgsta plastiko ir plastikinių krepšelių – renkasi tuos, dešiniajame ekrano kampe suraizgytus iš programavimo kodo.

2. Informacija ir įrankiai norintiems kurti, konstruoti, inovuoti ar įžūliai kopijuoti dar niekada nebuvo tokie prieinami. Pakanka užduoti klausimus – atsakymus „Google“ žeria akimirksniu. Jei jų nepakaks, dar yra „YouTube“, „Coursera“, „Quora“ ir šimtas vienas kitas dalmatinas, t. y. portalas, kuris aiškinimą pateiks lengvai smegenų kramtomais informacijos kąsneliais. Reikia tik žinoti, ką reikia žinoti. Paprasta. Arba nelabai.

3. „Dar niekada per istoriją inovacija nežadėjo tiek daug galimybių tokiam dideliam kiekiui žmonių per tokį menką tarpsnį“, – sako Billas Gatesas.

 

Nori pradėti importuoti apelsinus iš Maroko į Lietuvą? Sėkmės. Nori kurti naują drabužių parduotuvių tinklą SARA? Sėkmės. Kodėl čia tave taip sėkminu? Nes sėkmės reikės. Daug sėkmės. Romos imperiją menančiose industrijose žaidimo taisyklės pernelyg aiškios. Atsakymai į pelno ir pajamų klausimus kinta taip lėtai, kad prie žaidimo stalo išsikėtojusiems dėdėms ir tetoms naujo žaidėjo pasirodymas nekelia emocijų – jų pelno maržos, kontaktų tinklas ir šveicariško laikrodžio mechanizmą primenanti praktinė patirtis (know how) nušlifuoti ir blizga, naujokas verčia tik šyptelėti. Technologijų pasaulyje viskas kiek kitaip: dar 1965 metais „Intel“ (šios įmonės vardą tikrai girdėjai) įkūrėjas Gordonas Moore’as pastebėjo, kad į įmonės gaminamus tranzistorius integruojamų mikroschemų galūnių kiekis dvigubėja kas 12–24 mėnesius, ir šis procesas trunka jau per dešimtmetį. Jo spėjimu, turėjo trukti dar aštuonerius devynerius metus, tačiau nenutrūko iki šiol. Moore’o dėsnis aprėpia ir technologijų pažangą, ir nuolatinį kainos mažėjimą. Juo galima paaiškinti, kodėl tavo išmanusis telefonas yra milijoną kartų greitesnis ir milijoną kartų pigesnis negu kambario dydžio superkompiuteris aštuntąjį dešimtmetį. Tai taip pat paaiškina, kodėl tu vis dar neišmeti to spintoje trūnijančio fotoaparato, už kurį šiandien raiškiau fotografuoja net tavo tėvo telefonas: juk kadaise už aparatą mokėjai 800 litų, tad širdis neleidžia jo išmesti, gaila.

Tikrai labai gaila – žinau iš patirties. „Dėstytojau, ar šių klausimų kartais nebuvo per egzaminą praėjusiais metais?“ – paklausė Alberto Einsteino prie egzamino užduoties palinkęs rūškano veido studentas. „Taip, buvo, tačiau atsakymai per metus pasikeitė“, – atsakė žymusis mokslininkas. Dialogas primena nūdienos virtualybę: nauji klausimai, nauji atsakymai ir kainos, kritusios iki visiško nulio dėl visiems prieinamų įrankių iš bitų, – tai tas daugybei žmonių duotas inovacijos pažadas, apie kurį taip įkvėptai kalba ponas B. Gatesas.

4. Nerkime giliau. Kodėl nerkime? Nes internetas panašus į vandenį. Taip, tinklas aprėpęs jau bene pusę planetos gyventojų ir vis dar be perstojo plečiasi – panašiai kaip vanduo, kuris dėl klimato atšilimo nesulaukęs pasipriešinimo užima naujas valdas, rydamas rojumi žemėje ir taip jau nelaikomo Bangladešo teritoriją, skandindamas Maldyvų salas. Ir tai – ne vienintelis panašumas.

„Tėti, o kaip žmonės jungdavosi prie interneto, kai nebuvo kompiuterių?“ – smalsauja neseniai į planetą atvykęs mažas galvotas žmogus.

Išsivysčiusiose šalyse klausimas „ar yra wifi?“ girdimas vis rečiau, po poros metų jis bus lygus klausimui „ar turite vandens?“. Mes jau įpratome wifi, 3G, 4G ar kitokio prie tinklo prisijungti leidžiančio ryšio tikėtis visur – svečiuose, miško glūdumoje aptikę asmenukės vertą baravyką, Vilnius–Kaunas autostradoje iš kiosko vakar kebabų restoranu virtusioje užeigoje ir net belaukdami, kol stiuardesė pasiūlys vandens 10 km aukštyje. Kaip ir vandens, interneto mums reikia visur: paštui pasitikrinti, „Facebook“ atverti tikintis raudonų pranešimų ar įvykių ikonėlių ir sukrečiančių naujienų – na, kad įsitikintume, jog pasaulyje vis dar viskas žiauriai blogai. Turime mes ir dvi asmenybes, du veidus. Vieną demonstruojame, kai kojomis žemę mindome, o kitas – virtualus, dažnai drąsesnis, filosofiškesnis ir gražesnis, na tas, kuriuo sąmojingus komentarus prie nuotraukų raitome ir n-gubai daugiau nei su pirmuoju turime draugų.

Jei tinkamai prižiūrėsi savo fizinį kūną ir, neduokdie, intymiai betyrinėdamas realybę nepapulsi į kokį mistinį „Malaysia Airlines“ skrydį, greičiausiai sulauksi, kol šios dvi asmenybės susilies. Skamba gal ir siaubingai, tačiau toks scenarijus neišvengiamas. Atstumas tarp bito ir atomo kasmet mažėja, traukdamas realų ir virtualų pasaulį į neišvengiamą susiliejimą. Šiandien fiziniai produktai – tai ne kas kita kaip skaitmeninė informacija, t. y. kodas ar 3D dizaino brėžinys, robotų, CNC malūnų ir mašinų paverstas ranka apčiuopiamų atomų dariniu. Taip gaminami ne tik telefonai, kompiuteriai ar lėktuvai, bet ir medicininė įranga ar vaistai. Fiziniai daiktai vis mažiau skiriasi nuo informacijos.

NA IR KAS IŠ TO?

Ogi tas, kad informaciją lengviau tobulinti, parduoti, pirkti, skirtingai nei lėktuvą, ją galima įsidėti į marškinių kišenę. Informacija taip pat lengva pasidalinti, ją gali patobulinti draugas ar net bet kuris to norintis planetos gyventojas, pakanka, kad ji būtų pateikta atvirojo kodo principu. Atvirasis kodas (open source) nuostabus dėl to, kad prie jo gali dirbti tūkstančiai per planetą išsimėčiusių šviesių protų – kiekvienas gali atlikti tik jam vienam suvokiamų tobulinimų ir pateikti juos svarstyti. Atvirasis kodas priklauso visiems. Štai operacinė sistema „Linux“, atvirojo kodo šedevras, sukurtas ir bene milijonu kodo eilučių kasmet papildomas tūkstančių savanorių programuotojų: jis veikia kaip informacinio pasaulio karkasas ar griaučiai. Tarptautinė kosminė stotis naudoja platformą „Linux“.

Ir tu pats ją kasdien naudoji – jos pagrindu sukurta operacinė sistema „Android“, „Kindle“ skaityklė, tavo televizoriaus išmaniosios funkcijos, skrydžio pramogų sistema, bepiločiai automobiliai. „Linux“ bėgiais rieda net interneto grandų trio – „Google“, „Facebook“ ir „Amazon“. Kam pradėti nuo nulio, jei jau yra nušlifuoti rėmai? Kaip muzikos remiksą padarysim – dalį ištrinsim, paredaguosim, prirašysim, ko trūksta, – ir tiek žinių. Taip dabar kuriamas pasaulis. Remiksuojant ir inovuojant Ir ką gi visa tai reiškia?

Tai reiškia dideles galimybes tau (ir man, žinoma! Haha!). Nesvarbu, gyventum dangoraižyje „Trump Tower“ Penktajame aveniu ir naująją „Juros periodo parko“ seriją laiptinėje aptartum su kažkuriame aukšte įsikūrusiu Stevenu Spielbergu ar leistum dienas bažnytkaimyje, kuris garsėja tik aukštais „TV pagalbos“ žiūrimumo reitingais – jei turi galimybę jungtis prie pasaulinio tinklo, tu jau atitinki visus reikalavimus dalyvauti virtualiame versle…

Ką ten dalyvauti! Net stumdytis pečiais su jo gigantais, milžinais ir godzilomis. Čia, skirtingai nei daugumos realaus pasaulio situacijų atveju, nesvarbu, koks diplomas dūlėja tavo stalčiuje, nesvarbu, ką pažįsti tu ar kokiam ponui prireikus galėtų paskambinti tavo tėvai, – čia svarbu tik tai, ką gebi.

Tai savotiška tik šiame bitų amžiuje įmanoma autonomija, nepriklausomybė nuo aplinkybių – to savo ir savo giminės praeities šleifo, kurį kaip sunkų ar lengvą kryžių per gyvenimą buvo priversti tempti protėviai. Taip, tai – savotiška bitonomija. Na štai, pavadinimo esmė tau jau aiški. Eikime prie kito klausimo.

KODĖL PARAŠIAU ŠIĄ KNYGĄ?

“Gyvenimas – lyg važiavimas dviračiu. Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, turi judėti į priekį.”

Albertas Einsteinas

Dar prieš dešimtmetį, kai ieškojau autobano, tilto ar bent jau dumblino takelio į sėkmę ir buvau paskendęs virtualybėje brukamos dezinformacijos liūne, pamaniau, kad kada nors, kai mano žinios duos pakankamai vaisių, norėsiu patirtimi pasidalinti su kitais. Šiandien vaisių gražių daiktų, kelionių ir emocijų pavidalu esu prisiraškęs pakankamai. Nors apetitas ir auga bevalgant, esu palyginti sotus, tad dabar didelę dalį energijos skiriu dviračio pedalams minti dėl didesnių nei „aš“, „mano“, „man“ ir kitokių ego tikslų.

Prieš kelerius metus mano įkurtas paramos fondas kilniems darbams, verslumui, mokslui ir jauniesiems talentams skatinti jau bus išleidęs per 150 tūkstančių eurų. Ši knyga – viena iš fondo verslumo skatinimo programos dalių. Visą pelną, uždirbtą iš knygos, skirsiu savo paramos fondo organizuojamiems ir finansuojamiems projektams, apie kuriuos paskaityti plačiau gali benediktas.com

Yra lengvas būdas mesti gerti, rūkyti ir sulieknėti, tačiau lengvo būdo uždirbti milijoną internetu nėra… 

Yra greitas būdas, netgi būdai, šimtai jų, tačiau, kaip sakė laivų magnatas Aristotle’is Onassis, „pelningo verslo paslaptis – žinoti ką nors, ko nežino niekas“. Nušautojo JAV prezidento J. F. Kennedy našlę vedęs milijonierius sužinoti tai, ko nežino niekas, siekdavo ir ne visai legaliais metodais: štai jaunystėje Argentinoje dirbdamas telefono ryšio prižiūrėtoju nuolat klausydavosi verslininkų pokalbių, jie ir pastūmėjo jį pirmojo sėkmingo verslo link – importuoti rūkalus į Argentiną.

Internete paprasčiau. Čia laisviau nei valstybių sienų, kalbos ir pažinčių barjerų ribotame praėjusio amžiaus pasaulyje, kuriame imperiją kūrė ponas Onassis. Šiandien tau pakaks žinoti tik tai, ko nežino beveik niekas. Taigi kaip žinoti tai, ko nežino beveik niekas? Norint žinoti tai, ko nežino beveik niekas, reikia mąstyti, kaip nemąsto beveik niekas, ieškoti, ko neieško beveik niekas, ir matyti, ko nemato beveik niekas… Apie tai ir bus ši knyga – apie matymą ir mąstymą kiek kitaip nei kiti.

___

Įsigyk knygą internetu spausdamas čia > [x]